Oslas


Pagal senovės norvegų sagas, Oslas įkurtas apie 1048 m. Norvegijos karaliaus Haraldo III-ojo. Neseniai daryti archeologiniai tyrinėjimai nustatė, kad prieš 1000 m. čia buvo krikščioniškų kapų, o tai reiškia, kad buvo ir ankstesnė miesto tipo gyvenvietė. Dėl to 2000 m. Oslas šventė savo tūkstantmetį.Miesto vardo kilmė yra gana neaiški. Jei “-lo” beveik neginčytinai reiškia “uostas”, “os” gali turėti keletą reikšmių susijusių su senovės norvegų panteonu, upės žiotimis arba kalvos papėde.


Oslas šalies sostine laikomas nuo karaliaus Hakono V-ojo (1299-1319), kuris buvo pirmasis karalius, nuolat gyvenęs mieste, valdymo. Jis taip pat pastatė Akerhuso tvirtovę. Po šimtmečio Norvegija tapo silpnesniąja personalinės unijos su Danija dalimi ir Oslo reikšmė sumažėjo iki provincijos administracinio centro, o karaliai nuolat rezidavo Kopenhagoje.Tai, kad Oslo universitetas įkurtas tik 1811 m., turėjo neigiamų pasekmių norvegų nacijos vystymuisi.


1624 m. miestą sunaikino gaisras ir jį priešingoje įlankos pusėje, prie Akerhuso forto, atstatė karalius Kristijonas IV-asis, kuris suteikė miestui naują Kristianijos pavadinimą.Ankstesnis miesto vardas Oslas grąžintas 1925 m. Gerokai iki to laiko Kristianija ėmė įgauti Norvegijos prekybos ir kultūros centro statusą.1814 m. Kristianija vėl tapo tikra sostine, kai buvo nutraukta unija su Danija. XIX a. pastatyta daugybė miesto architektūrinių įžymybių, įskaitant Karališkuosius rūmus (1825–1848), Stortingo (parlamento) pastatą (1861–1866), Oslo universitetą, Nacionalinį teatrą ir Oslo vertybinių popierių biržą. Tarp pasaulinio garso menininkų, gyvenusių mieste tuo laikotarpiu yra Henrikas Ibsenas, Edvardas Munkas, Knutas Hamsunas ir Sigrid Undset (pastarieji du apdovanoti Nobelio literatūros premija).1850 m. Oslas pralenkė Bergeną ir tapo didžiausiu pagal gyventojų skaičių šalies miestu.1924 m. miestui suteiktas Oslo vardas.


Oslas užima lanko formos teritoriją aplink šiaurinę Oslo fiordo dalį. Fiordas, kurį beveik kerta priešais Oslą esantis Nesodeno pusiasalis (Nesodden) yra miesto pietuose, iš kitų pusių Oslą supa žalios kalvos ir kalnai.

Miesto ribose yra 40 salų, tarp jų didžiausia Malmøya, o dar daugiau jų yra aplink Oslo fiordą. Mieste yra 343 ežerai, tarp jų didžiausias yra Maridalsvannet (3,91 km²). Jis yra ir pagrindinis geriamojo vandens didžiajai vakarų Oslo daliai, ypač Vakarų Akeriui (Vestre Aker) ir Šiaurės Akeriui (Nordre Aker).Aukščiausias taškas yra Kirkeberget (629 m).Nors miesto gyventojų skaičius, lyginant su kitomis Europos sostinėmis yra nedidelis, Oslas užima neįprastai didelę teritoriją.Miesto ribose yra daugybė parkų ir neužstatytų vietovių.Dėl to miestas yra erdvus ir žalias.

Kaip žinia, Norvegijos sostinė – patraukliausias šalies taškas margaspalviam imigrantų mišiniui, siekiančiam įsitvirtinti jame.Beje, 2010 metais jis išrinktas brangiausiu miestu pasaulyje.Tačiau, anot tyrimų, ir atlyginimai jame – vieni didžiausių.


Šaltinis: http://norvegu24.lt/


Naujienos 05. May - Filmas "Purpurinis rūkas"

 Miestas  Data Laikas  Nuoroda bilietams
 Oslo 24.05 19.45 Pirkti bilietus
 Lillestrøm 24.05 20.00 Pirkti bilietus
 Sandefjord 26.05 15.00 Pirkti bilietus
 Skien 24.05 20.00 Pirkti bilietus
 Stavanger 25.05. 19.00 Pirkti bilietus
 Sotra 24.05 20.00 Pirkti bilietus
 Moss 24.05 20.00 Pirkti bilietus
 Ålesund 24.05 20.00 Pirkti bilietus



Žanras: Drama, lietuviškas
Režisierius: Raimundas Banionis
Trukmė: 1h 46 min
Cenzas: N-18
Kalba: Lietuvių, su angliškais subtitrais

Režisierius: Raimundas Banionis („Mano mažytė žmona“, „Vaikai iš „Amerikos“ viešbučio“, „Šešiolikmečiai“, „Neatmenu tavo veido“)

Scenarijus: Raimundas Banionis, Renata Šerelytė

Vaidina: Severinas Norgaila, Giedrė Mockeliūnaitė („Kerol“, „Nudegęs“), Tadas Gudaitis, Vidas Petkevičius („Emilija iš Laisvės alėjos“, „Pasipriešinimas“, „Tadas Blinda. Pradžia“, „Moteris ir keturi jos vyrai“, „Valentinas už 2rų“), Arūnas Storpirštis („Dėdė, Rokas ir Nida“, „Miegančių drugelių tvirtovė“, „Nebūsiu gangsteris, brangioji“), Arkadijus Vinokuras ir kiti.


Naujas Raimundo Banionio filmas – istorinė drama „Purpurinis rūkas“ – pasakoja apie sudėtingą mūsų istorijos laikotarpį. Vienas lietuviško kino grandų Raimundas Banionis sugrįžta su nauju filmu, kurio idėją širdyje nešiojosi dvidešimt metų. Felikso Rozinerio apsakymo motyvais sukurta juosta „Purpurinis rūkas“ pasakoja sudėtingą Lietuvos žydo Jozefo, partizanų vado Vlado ir jų abiejų mylimosios Janės istoriją.
Besibaigiant karui, iš tremties Rusijoje Jozefas grįžta į Lietuvą. Nors ir išvengus tragiško tėvų likimo, Jozefo laukia savi išbandymai. Lietuvoje šeimininkaujantys rusai priverčia vaikiną tapti jų agentu, tą patį padaro ir miškuose besislapstantys partizanai. Vienintele rūsčios kasdienybės prošvaiste Jozefui tampa jo buvusiuose namuose gyvenanti mergina Janė, kurią vaikinas pamažu įsimyli. Tik šis jausmas, deja, yra vienpusis – Janės širdį jau užkariavęs partizanų vadas Vladas. Tas pats, kuris, pasak gandų, yra kaltas dėl Jozefo tėvų mirties.


Vieno milicijos reido metu Vlado kuopelė patiria nemažų nuostolių, o Vladas dėl to kaltina Jozefą. Tačiau netikėtas įvykių posūkis viską apverčia aukštyn kojom: Jozefas tampa vieninteliu žmogumi, galinčiu padėti Vlado mylimajai Janei ir jų dar tik gimsiančiam vaikeliui.


Praėjus daugybei metų, Izraelyje gyvenantis Jozefas gauna kvietimą į Lietuvos teismą liudyti Vlado byloje. Vyrui iškyla dilema: pasakyti tiesą ir taip pasmerkti savo mylimosios teisėtą sutuoktinį, ar pameluoti ir išgelbėti tikrąjį tėvą vaiko, kurį Jozefas užaugino kaip savą.


Kadangi filmo siužetas vystosi skirtingose laiko linijose, tuos pačius herojus vaidina skirtingi aktoriai. Tarp jų – ne tik didžiulę patirtį sukaupę Vidas Petkevičius, Arūnas Storpirštis, Arkadijus Vinokuras, bet ir talentingi jaunosios kartos atstovai Severinas Norgaila, Giedrė Mockeliūnaitė, Tadas Gudaitis ir kiti.
Filme pasakojama istorija primins skaudų mūsų šalies istorijos tarpsnį, o sudėtingos moralinės dilemos privers susimąstyti apie absoliučių kategorijų ir etikečių klijavimo beprasmiškumą.