Jeigu kada nors apsilankysite Lofoteno salose, suprasite, kas yra rojus žemėje. Salelės stūkso viena šalia kitos, tad iš paukščio skrydžio atrodo it gamtos vėrinys. Visas jas vienija pro šalį tekanti galinga ir šilta Golfo srovė. Dėka jos čia galima pasidžiaugti švelnia šiluma, kurios niekur kitur Norvegijoje nerasite.
Lofoteno salos išsidėsčiusios už poliarinio rato, šiaurės Norvegijoje. Dėl minėtosios Golfo srovės klimatas čia vienas šilčiausių tokiose aukštose platumose. Temperatūra vasarą svyruoja apie +13o C, o gamtos pasiektas rekordas – net +30,4o C. Beja, čia fiksuojama didžiausia teigiamos temperatūros anomalija pasaulyje. Tad Lofoteno salas galime vadinti šilumos oaze ledo ir sniego karalystėje.
Lofoteno pavadinimas kilo iš vienos salos formos. Žiūrint iš viršaus, ji priminė lūšies pėdą. Senovės skandinavų kalboje „ló“ reiškia „lūšis“, o „fót“ – „pėda“, taigi gauname „lofot“. Bėgant laikui Lofoteno vardas prigijo visam salynui. Dabar jį sudaro 6 pagrindinės ir 2 mažos izoliuotos salos. Didžiųjų pavadinimai – Hinnøya, Austvågøy, Gimsøy, Vestvågøy, Flakstadøya, Moskenesøya, o mažųjų – Værøy bei Røs. Ko gero, norint teisingai perskaityti, prireiktų norvegų kalbos žinių ar draugo iš Šiaurės šalies.
Pirmieji gyventojai į Lofoteną atklydo prieš 6 tūkstančius metų. Šios salos buvo džiaugsmas ir jų akims, ir skrandžiams. Naujakurius pasitiko gyvybės kupina jūra ir didžiausias pasaulyje giliavandenių koralų rifas. Krištolo švarumo vanduo – neatsiejama jo dalis. O kur dar jūros paukščių, udrų ir briedžių gausybė… Puikios gyvenimo sąlygos lėmė tai, kad čia užregistruotas pirmasis šiaurės Norvegijos miestelis – Vagan. Jos gyventojus, kaip ir visą Lofoteno salyną, nuo atšiaurių vėjo saugojo 1100 metrų aukščio kalnų ir uolų siena. Ji tebestovi ir šiandien, todėl arktinis šaltis čia neapsilanko.
Bėgant metams, tik nedidelę šios žemės dalį žmogus paskelbė sava. Gyventojai prisitaikė nuolankiai: nedideli namukai ir specialūs mediniai rėmai, ant kurių džiūsta žuvis – viskas, ko reikia jų laimei. O šalia – debesis siekiančios kalnų viršūnės ir uolėti krantai. Atrodo, tarsi jie gintų Lofoteno salas nuo išorinio pasaulio. Antraip sunkiai paaiškinsi tą faktą, kad auksinio smėlio paplūdimiais kasmet džiaugiasi tik 100 000 žmonių. O tie, kurie jau atrado šį Žemės kampelį, labiausiai mėgsta baltąsias naktis. Jų metu kopia į Lofoteno kalnus, keliauja dviračiais per visas salas, plaukioja su vietiniais žvejais ir gyvena jų pasakų nameliuose. Sunku įsivaizduoti geresni būdą pabėgti iš miesto džiunglių!
Šaltinis: http://norvegu24.lt/
| Naujienos | 26. kovo - Man viskas gerai |